Nuo to laiko šis sportas išsiplėtė į įvairius stilius. Agresyvus riedėjimas orientuotas į triukus ir akrobatiką, tuo tarpu greituminis važiavimas labiau skirtas lenktynėms ir ištvermei. Rekreacinis važiavimas riedučiais tebėra populiarus tarp žmonių, norinčių palaikyti fizinę formą ar tiesiog smagiai praleisti laiką, o riedučių ledo ritulys leidžia perkelti ledo ritulio principus į sausumą. Vėliau atsirado ir naujesnių stilių. Freestyle slalomas susitelkia į sudėtingus manevrus tarp kūgelių, o powerblading‘as sujungia agresyvaus važiavimo elementus su tvirtesniais riedučiais. Be to, atsirado bekelės riedučiai su dideliais, tvirtais ratais, skirtais nelygioms vietovėms, o elektriniai riedučiai su integruotais varikliais leidžia riedėti be didelių fizinių pastangų. Evoliucija nuo keturračių iki linijinių riedučių ir šių daugybės stilių atsiradimas atspindi šio sporto universalumą ir kūrybiškumą – čia kiekvienas gali atrasti kažką sau.
Riedučių istorija yra turtinga ir siekia XIX a. pradžią. Pirmasis riedučių tipas – "Quad" tipo riedučiai kur ratukai išdėstyti stačiakampio formoje – buvo išrasti 1863 m.
Jameso Plimptono. Jo sukurta konstrukcija su keturiais ratais, išdėstytais poromis, suteikė puikų stabilumą ir manevringumą. Tai padarė keturračius riedučius ypač tinkamus meninim čiuožimui ir šokiams. Šie riedučiai taip pat turi savitą stilių, tinkamą varžyboms uždarose aikštelėse ir artistiniams pasirodymams. Kai kurie keturračiai turi priekyje įmontuotus stabdžius – taip pat matomus kai kuriuose linijiniuose riedučiuose, skirtuose buvusiems ledo čiuožėjams. 1980-aisiais inline (linijiniai) riedučiai tapo plačiai paplitę, daugiausia dėl Scott'o ir Brennan'o Olsonų, „Rollerblade, Inc.“ įkūrėjų.
×
![Preview]()